Istorija
Vilniaus miesto ligoninėse gydomųjų bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių ugdymo įstaiga – specialioji vidurinė mokykla „Sveikata“ – buvo įkurta 1989 m.
Nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. ši mokykla buvo reorganizuota į Senamiesčio konsultacinį mokymo punktą, nuo 2001 metų mokymo punktui, kuris 2003 m. pavadintas Vilniaus Jono Laužiko bendrojo lavinimo konsultaciniu centru, 2015 m. - Vilniaus Jono Laužiko konscultaciniu-mokymo centru, vadovauja direktorė Genovaitė Petrauskienė.
Nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. prie Vilniaus Jono Laužiko konsultacinio-mokymo centro prijungtas Vilniaus Santariškių konsultacinis-mokymo centras.
Ugdymas vykdomas lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis Vilniaus miesto vaikų ir paauglių gydymo ir reabilitacijos įstaigose.
Visi centro pedagogai turi individualaus ir grupinio darbo su gydomaisiais moksleiviais patirtį ir siekia juos parengti taip, kad pasveikę galėtų sėkmingai mokytis savose mokyklose.
Centro pedagogai – darni, kūrybiška šeima, kurioje dera vyresniųjų patyrimas ir jaunųjų energija. Jie sukūrė gražias tarpusavio bendravimo ir popamokinio darbo su ugdytiniais tradicijas.
Prasmingi valstybinių švenčių minėjimai, Motinos ir Tėvo dienų šventės, linksmi kalėdiniai ir užgavėnių pasirodymai, gražūs mokslo metų pradžios ir pabaigos renginiai, išvykos į istorines ir kultūrines Vilniaus vietas, vaikų darbų parodos ir kt. praskaidrina sergančių vaikų nuotaiką, atveria jų kūrybines galias, suteikia džiaugsmo jų tėvams ir medicinos darbuotojams.
Mūsų šūkis: „TU GALI !“
Jonas Laužikas – sudėtinga asmenybė. Jis buvo kupinas įvairių švietėjiškų pedagoginių idėjų. Viena iš pagrindinių J. Laužiko tyrinėjamų krypčių – pedagogikos istorijos problematika. Didžiausias profesoriaus, kaip pedagogikos istoriko, nuopelnas – darbai apie Lietuvos mokyklos nueitą kelią ir pedagogikos raidą Lietuvoje.
J. Laužiko pedagogikos teorijos darbuose dominuoja vaikas, mokinys. Profesorių nuo pat ankstyvos jaunystės viliojo specialiosios pedagogikos sritis, jis dar būdamas studentu susidomėjo nelaimingais vaikais, susirūpino jų likimu. Daug nuveikė specialiosios pedagogikos srityje – ir steigdamas pagalbines mokyklas bei tobulindamas jų veiklą, ir kurdamas gydomosios pedagogikos teoriją.
Vaiko sveikata – visų rūpestis. Darbas su gydomaisiais vaikais reikalauja iš mokytojų didelės patirties, kompetencijos ir atjautos. Mūsų tikslas – siekti gydomųjų moksleivių ugdymo tęstinumo, padėti jiems, kad pasveikę jie galėtų be mokymosi spragų sėkmingai įsilieti į savosios mokyklos veiklą.
Šiandieninė švietimo reforma deleguoja mums, pedagogams, nelengvą uždavinį – ugdyti mokinį nuolatinėje kaitoje. Tam tikslui privalome keistis, nuolat tobulėti, ieškoti rezervų mokyklai ir mokytojui tobulinti.
